Eilės apie meile.

Menulis pasviete pro langa i tavo spindincias akis,tau savo sirdi dovanoju.tesviecia ji tau per naktis!
Mylek ta kuris myli,nesvarbu, kad lupos tyli.svarbu,kad meile yra karsta,o ne zavinga sypsena!
Myliu tave,kaip jura myli smeli,myliu tave, kaip debesi dangus,myliu tave, kaip saule myli gele.esi zmogus,be galo man brangus!
Virs manes zvaigzdetas dangus,pries mane tyli jura,tik kazko man truksta,man truksta taves!
Ateis tamsi naktis,visi ramiai miegos,tiktai mana sirdis apie tave galvos!
As kartais bunu linksma,bet tik kai tu buni salia.tad niekur neik,bus salia!
Ateik siandien i mano sapna ir as tau parodysiu tiesiausia kelia i zvaigzdes.leisk tave pajausti ir as visa amzinybe busiu TAVO!
Nurimo vejas,visur tylu,aplink girdziu tiktais kaip plaka tavo sirdis arti.tu susnibzdejai man kazka grazaus as neistveriau ir pabuciavau!
Meile lyg karas lengva pradeti,sunku baigti,neimanoma pamirsti!
Zuiki,tu esi tas kurio sirdeles plakima visada noreciau girdeti salia savosios,tavo alsavima salia mano skruosto.Myliu ir noriu tai jausti visa savo gyvenima!

Tu buvai dieviskai meilus tu buvai beprotiskai naivus tu buvai kerinciai grazus bei begalo nuobodus

Ašaros rieda tobulu vingiu link neišsipildžiusių svajonių, kurių buvo šitiek daug.. šiąnakt man skauda.. Skauda ten, giliai giliai.. O, rodos, atidaviau tiek daug - begalę meilės, rūpesčio, kad viskas būtų buvę tobula.. Bet Tu to neįvertinai.. Viskas išnyko.. Liko tik gražūs prisiminimai.. Bet kodėl Tu privertei mane šitaip kentėti? Traukei prie savęs, sakei jog labai myli.. O poto greit nustūmei, lyg būčiau akmuo, lyg neturėčiau šidies.. Tu taip nusprendei.. Ir visą šį laiką nesuprasiu kodėl.. Juk aš negaliu be Tavęs!!! Prisimenu kiekvieną akimirką praleistą kartu.. Jos buvo nepakartojamos.. Prisimenu, kai mane stipriai apkabindavai, sakydavai gražiausius žodžius.. O man buvo taip gera, tai buvo lyg sapnas iš kurio taip greit teko pabust .. Aš jaučiausi laiminga, reikalinga, saugi.. Tačiau turiu suvokti, jog tie jausmai nebesugrįš.. Privalau pamiršti tave, nors tai bus begalo sunku.. Taškai jau sudėti: Tu gyveni sau, aš - sau.. Ir dabar bandau gyventi toliau.. Be Tavęs.. Su liūdesiu, ašaromis ir begaline neapykanta.. ir tu žinai, jog Tavęs niekas taip nemylės kaip kad aš mylėjau..

Cukrinuke rašo:

Ašaros rieda tobulu vingiu link neišsipildžiusių svajonių, kurių buvo šitiek daug.. šiąnakt man skauda.. Skauda ten, giliai giliai.. O, rodos, atidaviau tiek daug - begalę meilės, rūpesčio, kad viskas būtų buvę tobula.. Bet Tu to neįvertinai.. Viskas išnyko.. Liko tik gražūs prisiminimai.. Bet kodėl Tu privertei mane šitaip kentėti? Traukei prie savęs, sakei jog labai myli.. O poto greit nustūmei, lyg būčiau akmuo, lyg neturėčiau šidies.. Tu taip nusprendei.. Ir visą šį laiką nesuprasiu kodėl.. Juk aš negaliu be Tavęs!!! Prisimenu kiekvieną akimirką praleistą kartu.. Jos buvo nepakartojamos.. Prisimenu, kai mane stipriai apkabindavai, sakydavai gražiausius žodžius.. O man buvo taip gera, tai buvo lyg sapnas iš kurio taip greit teko pabust .. Aš jaučiausi laiminga, reikalinga, saugi.. Tačiau turiu suvokti, jog tie jausmai nebesugrįš.. Privalau pamiršti tave, nors tai bus begalo sunku.. Taškai jau sudėti: Tu gyveni sau, aš - sau.. Ir dabar bandau gyventi toliau.. Be Tavęs.. Su liūdesiu, ašaromis ir begaline neapykanta.. ir tu žinai, jog Tavęs niekas taip nemylės kaip kad aš mylėjau..

Ir žinai dėl ko verta mum Cukrinuke gyvent? O gi todėl, kad jie niekada neturės tokių kai mes

Sita eilerasti kuriau kai nemaciau noro gyventi,kai jauciau baisini skausma sirdi ir nevilti

*************************************************************************
Depresija..Vel skausmas vel asaros vel neviltis ..Troskimas mirti ir netureti sirdies. ...
Stai tu pasakei man sudie ir staiga jauciu kaip sustojo sirdis...
Nieko nematau..matau tik sviesa tunelio gale ir angelus sargus saukiancius i dangu...
Stai as pakylu ir skrendu ten kur man bus geriau...Ten kur bus ramiau...
Paskutini karta istariu tavo varda su skausmu sirdi....
*************************************************************************

Žinau vėl sakysi jo aš pasikeičiau nebeesu tokia kokia anksčiau.

Gal ir pasikeičiau, bet dėl to esi kaltas tik tu.

Nesakyk jog aš kalta esu, kad manęs nemylėjai.

Taip, dabar diena tapo naktimis, o naktis dienomis.

Štai saulė šviečia naktį. Kai tai įvyko, tu pasakei "Sudie".

Žinoma tu visada sakei, kad myli, bet pats žinai, jog tai saldus melas.

Sudie, meile, kurios tu nemokejai brangint..

Galbūt patiks,pakomentuokit Čia mano kūryba.

Nebegaliu ilgiau kentėt,
Man reikia būtinai tave turėt
Ir nemėgink,tu,išsisukinėt
Nenoriu aš daugiau liūdėt.

Palikai mane ir išnykai
Mano laimei tu galą padarei
Mylėjau, aš tave juk taip karštai,
Tikėjau, būsim mes kartu amžinai,
Bet klydau ir dabar žinau
Nebeturėsiu tavęs jau daugiau.

Aš irgi sukūriau šioki toki;] Nesmerki labai tai pirmas mano kartas ;]

Nemyliu...
Nedrąsei ištariau kadais, ašara suspindo Tau akyse
Man tai pat...
Nugara as atsukau ir sudie amžiams Tau tariau.

Nuo tos dienos...
Kai tai ištarias išėjau, vietos nerandu aš sau
Nebekiančiu savęs...
Nematau prasmės gyvent, tik atsiminimas Tavo neleidžia man išeit.

Matau Tave aš...
Diena iš dienos matau, Tu linksma, laiminga
Ir nebe mano glėbyje...
Seniai pamiršai mane, bet as Taves ne.

Leidžiu sau svajoti..
Kad gal kada vėl busime drauge, bet tai nebeimanoma
Nekianti Tu manes..
Už tai ką kažkada..
Kvailas padariau, atleidimo Tavo negirdėsiu aš.

Tavo lūpos tars "MYLIU"...
Bet ne mano ausys tai girdės, o Taip norečiau, išgirst
Tai ka seniau...
Girdėjau per dažnai, ir nevertinau to, kaip privalėjau.

Prasilenkus gatvėje Tave...
Širdis iš skausmo plyšta, bet lupose šypsena.
Tu laiminga...
Aš noriu toks atrodyti tai pat, ir apsimetinėju vėl.

Stebiu Tave iš tolo...
Iš skausmo dreba lūpos, lyg gitaros stygos
O akyse vėl...
Spindi ašara skaisti, kurios neišspaudęs kažkada
Meile begaline aš sugrioviau...

O kad duotu man kasnors..
Drąsos lašelį, ir prieti prie Taves, pasakyti ka širdis man sako
Pasakyti kad gailiuosi..
Gal tada atsiminimas Tavo, paleistų mano kūna skriet virš debesų
Ir virš kalnu, virš upių, ezerų

Bet už tai ką padariau...
Kentėsiu, iki kol senatvė nerangi pasiglemš siela mano
Ir Ji gyvens amžinai skausme...
Kad tadien Tau pamelavau, ir nedrąsiai nemyliu ištaręs
Isėjau...

Nesu tavęs aš vertas, o ar nusipelnyt galiu?
Bijau Vasaros, ji mane degina,
Einu į Žiemą, kuri uždengs mano skausmą,
Kurį sukėliau pats.
Tarp realybės susimaiše beprotiški sapnai,
Netikros iliuzijos, netikri vaizdiniai
Ir aš nutolstu...

Nuriedėjęs tuščiasis mano ešalonas,
Kuris riedės į niekur.
Taip ir nesuskambėjo mūsų skausmo dainos,
O taip...
Išeiti buvo lengva.
Nulašės dar vienas lašas į perpildytą jaunystės emocijų taurę.
Kodėl?
Kodėl išeiti buvo lengva?
Nelaikyk dienos, ji nuskambės...
O mes jos neišgirsim.
Nelaikyk tėkmės, ji išsilies lyg vynas sudužusios taurės.
O širdis pavirtusi preke,
Tyliai dar tūnos mažajam, tamsiam kamputy.
Širdis juk kainos neturi.
Vertint jos nereikia ...
Skils du gyvenimai, pasidalins į vieną sudužusią taurę,
Ir neteks prasmės ištarti žodžiai,
Aš tavęs paklausiu „Kodėl?
Kodėl išeiti buvo lengva?“

Mažo lašo peizaže nutapysiu tavo veidą.
Papuošiu jį spalvomis rudeninėm
Fone paliksiu tuščia vietą, ji atspindės tuštumą širdy.
Didelio lapo kampe krauju rašysiu tavo vardą, tik mažomis radėmis, kad niekas nežinotų,
Kad tu manoji, tik širdy, manoji.
Numesti seni vaikystės žaislai ir mes jau ne vaikai, trumpas laikas,
Mes išeinam, aš jau nutolęs.
Nutolęs nuo tos vaikystės, kurioje pažinau, klaidinau, laikiau rankose tave.
Nuaidės paskutiniai ilgesio šūkiai, niekam jie neberūpi,
Girdės tik širdis, kuri nerimstanti lyg mažas vaikas, spurdės, kartais ašaras sūrias išlies.
Nutylėjom tai, kas brangu, kas prisiminus, mus abu dar iki šiol sujaudina ligi ašarų,
O kartais iki pykčio.
Neištrink manęs iš perpildyto gyvenimo lapo, kuriame buvau pirmasis...
Palik mane, neištrink.
Užantspaudavau tavas ašaras, kurios ligi šiol tiek daug reiškia.
Rudeninės spalvos, privers prisimint, tapyt mintimis nebylų tavo siluetą,
O natos bereikšmėjė dainoje- skambės lyg vakar, tik jau paskutinį kartą.
Esi, buvai, o gal jau nebeliko.

Ar pameni tą mažą vaiką, kuris kažkada paėmė tave už rankos tyliai?
Ar pameni jį, klasėje žvilgsniu nedrąsiu tave nužvelgė?
Laiškai parašyti pseudonimu, netikru, rastu prasmingoj knygoj.
Tai jis sudėjo dainą, kuri dar skamba, žmonių ausyse, apie tave, tavo skambų juoką,
Ar pameni skandinot ašarą gilioje taurėje, pildydami kiekvieną savo norą,
Kuris tiek džiugino jūsų mažas širdis?
Tu tyliai paimei už rankos, aš nutilau.
Užgesinta paskutinė vaikystės žvakė, kurią jau užpūtė tamsa.
O dabar neliko nieko, tik tavo laiškas, kuris rašytas kažkada, seniai.
Jis dar kvepia tavo meile, pirmąją ašara tyra.
Kiek daug prižadėta, užgesintos žvaigždės, dėl vaikiškų širdžių.
Džiaugsmo rytais, kai gauni trumpą meilės žodį nuo tavęs.
Tiek daug išlieta, klasės juoko, pykčio, ašarų.
Tas nerupestingas, mažos širdies gyvenimas dar iki šiol širdy.
Tai buvo mūsų metai, dienos, mūsų gyvenimas,
Kurį jau padalinom pusiau visi....

Esu bet manęs nėra,
lekiu,bet vietoj sustoju
šaukiu deje negirdi niekas,
tavo ištarti žodžiai tyla perskrodžia,
tos mėlynos akys,platus vandenynas
perplaukt nesiryžtu,
Tirpstu tavyje.
Išmintas takas po langais
uzkibau,miniau ir aš ta taką
Kol tapau tik tavo,
tas melsvas vandenynas,brendu juo.
tobulumo negailėjo dievas..
Kai ašaros palauš tave,busiu aš šalia,
gyvenima paskiriau tau,
gyvenimo keliu lidėsiu tave,
ir grižtam į ta sodą,kuriame su pavydu į tave žvelgiau,
medžiai numete lapus,o vėjas toks šaltas.
štai ko laukiau visada,žiedas ir tampu tik tavo,
suknelė nusagstyta gėliu žiedais,o tavo lupos neužilgo taip ištars...

nu ir as idesiu cia nlb man toks eilerasciu seip turiu fainesniu.:] Cia mano kurybos apie meile
pirmieji zingsnelia tai labai nepykit jai kas :] pakomentokit. tikuosi patiks :]


Nenorejau, as taip greit isimyleti,
Nenorejau, taip greit prisirist,
Nenorejau, Mintis tavas uzvaldyti,
Bet Meile mane, nugalejo jau,
pamaciau tave, norejau susipazinti,
Susipazinau, pradejai patikti,
Patikai, pradejau isimyleti,
Isimylejau, pradejau Myleti,
Myliu tave kaip savo Pasauli,
Kaip savo meskuti, su kuriuo miegu,
Kaip savo sirdi, be kurios negaliu gyventi,
Oi kaip as tave myliu...

*kitas
Taip sunku pasakyti ta jausma keista,
Kai myli, bet negali pasakyti kaip,
Kai nori apsikambinti ir nepaleisti,
Bet buna kliuciu, juk zinai,
Myliu tave, mano gyvenime, mano maziuk, mano katuk.....
Taigi dabar pasakysiu,
As Tave Tiesiog labai labai labai Myliu


*Kitas

Kūnas dreba,
Mintys sukas,
Noris lekti kuo greciau,
Kuo greiciau nuo sio pasaulio,
Kuo greiciau pas tave, tuojau,
Noris vis tave paliesti,
Ir pabuti man salia,
noris stipriai apkabinti,
Ir nepaleisti niekada,
Noriu dauk dar pasakyti,
Bet Nesakysiu
Tau geriau,
As geriau patylesiu,
Ir atleksiu pas Tave greiciau!