Krissey nesamoniu kraitele

Uz viska

Atsiradai netikėtai - kaip lietus saulėtą dieną. Įsiveržei su trenksmu atverdamas duris jausmams [ir vėliau išėjai užtrenkdamas jas amžiams]. Tiek daug išmokei. Tiek daug davei...

Už Saulėtą pavasario dieną [pirmąją pažinties dieną]... Akimirkas, kurios buvo nuostabios... Vasaras ir žiemas, rudenius ir pavasarius... Lietų, kuris lijo sėdint po skėčiu... Tą suoliuką prie Tomo namų... Lietaus lašus, kurie varvėjo nuo mūsų rūbų, plaukų, kai kiti mus palikę išėjo... Skardų juoką... Pirmą nekaltą bučinį į skruostą... Draugystę, kurią man davei... Pirmą nedrasų tikrą bučinį [bandėm nebebūti vaikais]... Rankas, kurios net vasarą šaltos, bet vistiek degina odą... Kartu praleistą laiką... Svajones, kuriomis gyvenau... gyvenu... Tikrą jausmą, atėjusį šiek tiek per vėlai... Pasaką, kurią kuriau savo mintyse... Neišsipildžiusius norus... Ašaras ant skruosto ir tuos vaiduoklius, kurie kartas nuo karto pasirodo... Besišypsantį veidą nuotraukuose ir mano atminty... Kad prisiminei, kokiu megztuku vilkėjau, kai susipažinom [to nesitikėjau]... Arbatą, nors drebančiom rankom negalėjau nulaikyti puodelio... Kad išmokei ilgėtis ir laukti... Kad parašai [reiškias prisimeni nors kartais]... Kad neparašai... Žodžius, kurie liejasi iš širdies... Nedrąsumą [mano... tavo...]... Virpulį, kurį sukeli būdamas šalia... Aistrą, kuri įtraukia be proto giliai... Tylą [kartais malonu vien sėdėti ir nieko nesakyti]... Skausmą, kuris padeda suprasti, kad aš gyva... Sudužusias viltis... Bemieges naktis... Nenorą paleisti [nors teks]... Tas Kalėdas, kai leidai sužinoti, kad kartais svajonės pildosi... Saugumą, kurį suteiki būdamas šalia... Tą nepakartojamą jausmą, kai padėjusi galvą tau ant krūtinės, girdėjau tavo besidaužančią širdį [nuostabi muzika]... Kad leidai pakilti be galo aukštai ir taip pat greitai nuleidai ant žemės... Kad myli [nors ir ne taip kaip noriu]... ... Už tai, ko nemoku išreikšti žodžiais, bet jaučiu širdimi...