Nors mes mylėt žadėjom amžinai...

Kada naktis užkloja švelniai tavo langą,
Aš suprantu ko šitaip plaka man širdis.
Ir aš žinau kodėl mes viską vėl prarandam.
Todėl, kad dingus meilė niekada negrįš.
Ir nebebus daugiau kuo džiaugtis, ko liūdėti.
Bus padalintas šis gyvenimas pusiau.
Tiktai, prašau tavęs, kas buvo negailėki
Ir nesakyk kad vien tik skausmą tau daviau.
Nebekankink manęs pačiais skaudžiausiais žodžiais
Ir neprašyk kad tau išnyktų praeitis.
Tu nežiūrėk į mano kelią šitaip godžiai,
Nes tu užvėrei mūsų ateičiai duris.
Mes žengsim greitai į gyvenimus skirtingus
Ir kursim naują laimę nuo pradžių.
Bet nieks nežino ar mes būsime laimingi
Ir niekas nepadės, kai bus sunku.
Naikinsim nuotraukas, laiškus ir atminimus,
Skandinsim ilgesį vienatvės taurėje,
Bet nepamiršim kaip mus meilė nukankino
Ir kiek vilčių sudaužė mūsų širdyse.
Gal kadanors kai vėjas glostys žilą širdį,
Mes prisiminsim kaip gyvenome anksčiau.
Bandysim nežinią viltim pagirdyt
Ir sužinot kaip laikomės lyg šiol.
Tačiau nebus širdy svajingos meilės
Ir bus atšalę mūs jausmai.
Tik liks per amžius šitos eilės,
Nors mes mylėt žadėjom amžinai.